Sprendimas griauti

 Tęsiant darbus paaiškėjo, kad tarp sienų buvusi stiklo vata seniai sukritusi, vietomis pagraužta pelių, kurios dar ir lizdus buvo joje susukusios, kas keista, nes prisiminus kaip ta senoji stiklo vata dirgina odą ir akis darosi nejauku, bet šiems gyventojams matyt tai nė motais. Toliau, namo perdangos sijos padengtos pelėsiu, o toje dalyje kur lubas laikė spinta, sijos supuvusios ir lūžusios, tad jos bet kuriuo atveju turi būti keičiamos.

Priešistorė čia paprasta, kažkuriais metais pajūryje siautėjant uraganiniam vėjui buvo nuplėšti keli stogo šiferiai. Po įvykio bandyta taisyti stoge atsiradusią skylę, tačiau vanduo vis vien kelerius metus (o gal net gerą dešimtmetį) lašėjo į vidų. Štai ir turime pasekmes. 

Besidarbuojant iškyla diskusijos dėl tinkamo namo apšiltinimo, mat išsivalius oro tarpo šiukšles ir nuplėšus supelijusias perdangos bei apdailos dalis liko tik medinis karkasas ir baltos plytos mūras, kuris ypač laidus šalčiui. Todėl dėdami vatą ar putų polistirolo plokštes iš vidaus bei išorės vargu ar būtumėm pasiekę norimą rezultatą. Jau nekalbu apie pavojų susidaryti "rasos taškui" vidinėse sienose, ko tikrai nesinorėtų. 

Grįžtant prie darbų, tas begalinis konstrukcijų ramstymas darėsi vis pavojingesnis ir kiekvieną kartą kėlė vis daugiau iššukių. 

Ir čia prieiname prie minties, kad geriau griauti sienas ir ant senų pamatų vėl jas atstatyti pasirinktais blokeliais. Didžiausias iššūkis priimant šį sprendimą buvo ar sugebės du vyrai (visai ne statybų ekspertai) per šiltąjį laikotarpį nugriauti ir vėl pastatyti namą . Tuo labiau nesinorėjo ardyti prieš 5 metus uždėto stogo. Kiek pamastę vyriškiai apsisprendė ir gegužės mėnesi prasidėjo ardymo darbai.